Translations of this page?:

Vilniaus eksperimentuojančio industrialo grupės Days Of Eclipse koncertuose negirdime jau beveik metai. Viso to priežastis – pavogta visa grupės aparatūra. Tačiau kolektyvo įkūrėjas Aleksandr Lipnevič pakilo iš nevilties, įsitikinęs, kad muzikuoti – jo likimas. Išgyvenusi turto, muzikantų ir galų gale vokalistės praradimą, grupė kyla naujam etapui, besiruošdama debiutinio albumo leidybai ir grįžimui į sceną. Kalbuosi su projekto, kaip jis mėgsta vadinti, lyderiu Aleksandru, kuris džiaugiasi šviežiausiomis naujienomis apie kontraktą su „Monako produkcijos“ leidybine kompanija.

  Kritikų pliusai ir minusai

Esate sakę, kad MTV jums buvo tinkama terpė. Ar beliko nepopso grupių draugų žiniasklaidoje?

Aš visada norėjau groti industrial su pop elementais. Visada mėgau tas melodijas, kurias amerikiečiai vadina catchy pop. Man patiko konkurso „Sound Wave“ idėja. Po to rodyta laida „New Music“ per TV1 irgi išnyko iš eterio. Man atrodo, žmonės klausantys alternatyvos, televizijos nežiūri. Aš irgi esu prieš ją. Jeigu domiesi grupe, apsilankai jų puslapiuose, matai koncertų datas ir lankaisi juose. Kai pats skleidi žinias apie save, manau, yra geriau užuot žiniasklaida tai dariusi. Lietuvos žiniasklaidos atstovai nemoka net teisingai mūsų grupės pavadinimo ištarti. Jei jie jau vien to neišmano, tai ką galima kalbėti apie sudėtingesnius koncepcinius dalykus?

Vadinasi vieni atlikėjai kritikuos kitus atlikėjus?

Kritikai turi būti, tiesa pas mus jų labai mažai, ypač tokių, kurie supranta, kas yra muzika. Kritikas neturi būti diletantas, jis turi išmanyti muzikos plastiką (plastika – formų, pavidalų iškilumas, išraiškingumas; vaizdavimas gyvai, tarsi apčiuopiamai – sharkeen.lt).

Klausytojus galima skirstyti į tris grupes. Pirmoji, tai žmonės, kurie girdi tik melodiją, o kai ji baigiasi, kaip sakė Šekspyras, lieka tyluma. Antrai grupei priklauso žmonės, per muziką patiriantys efektą: jiems išnyra prisiminimai iš praeities, jie džiaugiasi ar liūdi, tačiau ne dėl muzikos, o dėl tų prisiminimų. Treti lieka tie vertintojai ir kritikai, kurie supranta pačią muzikos koncepciją. Be kita ko, jis turi suprasti, koks yra dainos vystymas, plastika, idėja, kontekstas. Tokių Lietuvoje labai mažai.

Kritikas turi žinoti daugiau už patį muzikantą?

Taip. Muzikantas interpretuoja savo jausmus, mintis, o kritikas turi visa tai atsekti ir išanalizuoti. Tačiau dabar realybė tokia, kad kai mes dainuojame apie meilę, kritikai mano, kad apie šikną.

Pvz., kai skaitome Dostojevskį, pradžioje būna parašyta, kas ką ir už ką nužudė, ir nors aišku, kuo visa tai baigsis, mes skaitome toliau tuos šimtus puslapių. Kodėl? Ogi dėl plastikos, herojų vystymosi.

Manau išnykus Baltijos MTV, „New Music“ laidai mes nieko nepraradom, nes ten vis vien kalbėta apie banalius dalykus: kada grupė pradėjo veiklą, kas toliau. Tačiau nekalbama apie pačią muziką iš esmės. Skaitydamas muzikos straipsnius, jaučiu, kad ten vien šablonas.

  Vadyba kaip privalumas

Roko muzika seniai jautė tokius prastus laikus. Kaip jaučiatės eidami į merdinčio stiliaus rinką?

Aš nemanau, kad mes einam į roką. Nesu linkęs sau klijuoti etikečių. Nemanau, kad su roku viskas jau taip blogai. Tai statistikai kenkia piratavimas, dėl to mažiau perkami grupių albumai. Bet tikri fanai vis tiek perka. Aš manau, kad leidybinės kompanijos daugiau pinigų gauna iš koncertų, nei iš albumų pardavimų. Lietuvoje iš muzikos uždirbti apskritai neįmanoma. Pvz. grupė Sweetsalt buvo laimėjusi vieną MTV Baltijos šalyse rengtą konkursą, tačiau koncertuose mes uždirbdavome dukart daugiau nei jie. Tai nuo ryšių priklauso, o ne nuo muzikos kokybės.

Tai ta statistika tik ledkalnio viršūnėlė, neatspindinti realios situacijos?

Gali būti. Kiek žinau, Europoje su roku visiška krizė. Žmonės nieko naujo neišleidžia. Vien šablonai. Klausai įrašų, o šalia gali rasti dar dešimtį panašių dainų. Manau, tai priklauso nuo muzikanto požiūrio į kūrybą, meną.

Pvz. kuo mes skiriamės? Aš niekada nerašau dainų per improvizacijas, pvz. grojam kur nors, staiga pasitaiko įdomus rifas, štai gal išplėtojam. To pas mus nebūna. Aš kuriu konceptualią muziką. Sukuriu tekstą, struktūrą ir po truputį galvoju, kaip tai turi išsivystyti į dainą. Tai niekada nebuvo kolektyvinis darbas. Man sukūrus anuos dalykus, su prodiuseriu sutvarkome aranžuotę. Paskui ateina grupės nariai, galbūt kažką įneša savo, koreguojam ir įrašom gabalą.

Nematau kolektyvinės kūrybos privalumų. Mano grupėje to niekada nebuvo ir nebus. Juk klasikos kompozitoriai – Mocartas, Šopenas – kūrė vieni.

Kolektyvinę kūrybą laikai silpnybe?

Taip. Tikras menas turi gimti vieno žmogaus galvoje. Paskui reikia rasti tam prijaučiančius žmones ir bandyti tas idėjas realizuoti.

  Eksperimentinė muzika

Rašėte, kad jūsų muzika eksperimentinė…

Mes kartą registravomės viename tinklapyje, o ten reikėjo pažymėti stilių. Vienas iš jų buvo experimental. Kažkodėl pažymėjome jį.

Reiškia, iš tiesų taip nėra?

Aš visąlaik eksperimentuoju su garsu. Nemanau, kad esu toje nišoje, kas dabar vadinama experimental. Improvizuojantys džiazistai – tai gal experimental?

  Konceptualus rokas 

Konceptualus rokas – kas tai per sąvoka?

Mūsų visi albumai konceptualūs. Yra viena idėja, kurią mes vystome iš albumo į albumą. O ji gimė nuo pat pradžių, kai ėmiausi kurti Days Of Eclipse. Aš praradau artimą žmogų, todėl pirmąjį albumą norėjau skirti jam. „Frail | Noir“ būtent ir yra apie to žmogaus praradimą. Vėlesnis EP „Red Line“ irgi tęsė tą temą. Singlai „Velour“ ir „Untold“ nepakliuvo į pirmąjį albumą. Mes norėjome įrašyti šešis gabalus, o išėjo dvigubai daugiau. Todėl tuos singlus ir nusprendžiau išleisti atskirai, kadangi jie liko neįtraukti į pirmąjį albumą.

Mes norėjom paimti psichologinį modelį, kai žmogus praranda kažką artimo tartum sielą. Tarp šešių albumo dainų, pirmoji buvo šilta, o paskutinioji – visiškai šalta, kupina nevilties.

Šių albumų reikėtų klausyti išvien kaip vientiso?

Manau, kad mūsų dainų negalima klausyti atskirai. Reikia klausyti viso albumo. Aš užaugau klausydamas Pink Floyd, Nine Inch Nails albumų – jie konceptualūs. Tame ir yra menas. Priešingai negu viename albume susipina dainos ir apie meilę, ir apie politiką.

Dainos tūsams – nekonceptualu?

Aš skirstau roko muziką į pramoginę, tą, kuri masiškiausiai kuriama, ir į meninę. Pastaroji retai šiuo metu sutinkama.

Bet sekdamas rinką pastebiu nemažai art muzikos leidybos

Manau, madinga sakyti, kad kuriu art muziką. Tačiau aš tai pavadinčiau pseudo art. Žinoma, yra grupių, kurios jį tebekuria, pvz. Radiohead – viena mano mėgstamiausių grupių, Muse. Daug kas dabar daroma dėl mados, rokas tapo nedvasingas.

  Albumą išleis ne Lietuvoje

Kur galima gauti jūsų įrašų?

Mūsų įrašus galima parsisiųsti nemokamai iš mūsų tinklalapių.

Fiziniu pavidalu nieko nėra išleista?

Ne. Abu EP išleidome su nemokamo dalijimosi licencija, kad žmonės galėtų nemokamai išgirsti. Tuo pačiu tai veikia kaip reklama. Neužilgo „Monako produkcija“ išleis Opus3 muzikos rinkinį, kuriame bus ir mūsų daina „Untold“ su nauja vokaliste. Manau, kad mūsų naujas singlas „Still Waiting“ irgi turėtų išeiti fiziniu pavidalu. Dalį išdalinsime nemokamai fanams koncertų metu, dalį galėsime parduoti.

O kur tada: į Vakarus, ar į Rytus?

Aš turiu giminių Kanadoje. Ten mes bandėme susisiekti su leidybinėmis kompanijomis. Joms siuntėme pirmuosius EP‘us, jiems gana patiko, tačiau iškėlė dvi problemas: kokybės ir akcento. Dabar šių problemų nebeliko. Šiuo metu įrašinėjame ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Suvedimą darome Latvijos studijoje „Sound Division“, masteringą darysime Anglijoje, į kurią vyksiu vasarą. Albumą turėtume išleisti Kanadoje ar kitose Vakarų valstybėse. Nemanau, kad tai bus major kompanija, tikrai turėtų būti indie. Galbūt išleisime tūkstantį kitą kopijų – priklausys nuo finansinių resursų.

Galbūt Lietuvoje to niekas nepastebės ir niekam nuoskaudos nekils?

Na taip, ko gero.

Dainoms įrašyti remiksai. Kas juos kūrė?

Kai mes leidome „Red Line“ EP, pagalvojome, jog būtų įdomu išgirsti singlo „Velour“ remiksus. Mes turėjome pažįstamų viename lietuviškame didžėjų tinklapyje. Paskelbėme konkursą tai dainai sukurti remiksą, kurių atrinkti penki geriausi patektų į albumą. Viso buvo pasiūlyta apie dvidešimt remiksų. Konkurso nugalėtoju išrinkome didžėjų Cul-De-Sac‘ą, kuris dabar jau gyvena Airijoje. Turėjome su juo rengti bendrą koncertą, kur jis leistų savo gabalus, o mes grotume gyvai. Bet praėjusių metų balandį mus apvogė, išnešė visą mūsų aparatūrą, dėl to tas koncertas neįvyko.

Aš ir stebiuosi, kodėl jūs tiek retai koncertuojat…

Dabar mes pradėsime vėl koncertuoti, nes turime naują sudėtį. O iš pirmosios sudėties tik vienas aš ir esu likęs. „Slipping Away“ koncertinį turą baigėme praėjusių metų kovą. Paskutinis koncertas buvo su grupe Blackout.

Artimiausias mūsų koncertas numatomas kovo pabaigoje.

  Siūlė dalyvauti Eurovizijos atrankoje

Kodėl nedalyvaujate jaunų grupių konkursuose?

Mes esam dalyvavę konkurse „Čia ir dabar“. Vyko Punioj. Po to dingo noras dalyvauti konkursuose. Mums išjungė garsą scenoje, neleido pabaigti.

Tie konkursai neatspindi tikrovės. Žmonės balsuoja labai subjektyviai. Ir ten nėra žmonių išmanančių apie konceptualią muziką. Todėl ir nematau juose prasmės dalyvauti.

Bet man teko kalbėti su Grim City dainininku ir jo nuomone, koncertai kaip tik atspindi realybę, nes juose dalyvauja aktyvios scenos grupės

Aš nemanau, kad turiu įrodinėt kažkokiai komisijai, kad kažką įdomaus darau. Nepamenu tikslios grupės, bet atsimenu vieną konkursą, kuriame nugalėtojai buvo apdovanoti vien todėl, kad atrodė gražiai scenoje. Komisijos žiūri į susigrojimą, skambesį, bet ne giliau į pačią mintį. Kaip žmogus, neskaitęs dainos lyrikos, gali nagrinėt kūrinį? Ypač kai prastas įgarsinimas, tada kas antrą žodį išgirsta. Tai visuotinė lietuviškos scenos problema, kad jie į muziką žiūri pro pirštus.

Kaip gerą konkurso pavyzdį atsimenu „Eurorock“. Dabar jo nebeliko. Neblogas buvo metalo muzikos konkursas „Demo“, kuris anksčiau vadindavosi „Naujas kraujas“. Neužilgo vyks naujas jaunų grupių konkursas, kur ir mes ketiname dalyvauti.

Vėl atsimenant „Garažo“ konkursą, jo komisija minėjo „Eurorock‘ą“, tačiau lygindami jį su dabartiniu konkursu, pastebėjo didelį dalyvių progresą

Atsimenu vieną būgnininkų konkursą, kuriame dalyvavo ir laimėjo mūsų buvęs būgnininkas. Jis geras muzikantas, tačiau kitų dalyvių tarpe buvo ir geresnių. Tačiau jie nelaimėjo vien dėl to, kad negrojo džiazo, o atstovavo alternatyvai, metalui. Komisija siaurai žiūri į tai.

Alternatyvios grupės mėgsta nemokamai pasireklamuoti Eurovizijos atrankoje. O jūs?

Mums taip pat siūlė dalyvaut šių metų „Eurovizijos“ atrankoje, tačiau atsisakėme, norėdami išvengti tragedijos.

  Senų dainų neperrašinėja 

Ar išleidę albumą, vėliau dainas redaguojate?

Nemanau, kad senus įrašus kada nors perrašysiu. Jos yra to meto atspindys, todėl liks kokios yra. Gyvai mes grojame labai sunkiai. Būna po koncertų ateina žmonės, sako „klausėmės jūsų albumo, buvo vienoks, dabar – visiškai skirtingai“. Stebisi žmonės, nes studijiniai įrašai pasižymi popsu, o gyvai tai atliekame metalo stiliumi.

Sėdėdamas studijoje, mėgstu ekperimentuoti su instrumentais, garsais. Visa tai atlikti gyvai neįmanoma. Leisti fonogramą taip pat ne išeitis. Todėl būna, kad kai kurias partijas supaprastiname, labiau atsiduodame alternatyvai, o ne eksperimentalui.

Su naująja vokaliste mes perrašėme „Untold“, nes jis pasirodys CD rinkinyje. O kitas dainas nemanau, ar perrašinėsime. Jos man skamba idealiai.

Kuo pasižymi jūsų gyvi pasirodymai?

Mes darėme pora kartų vizualizacijas. Tai geriau padeda suprasti mūsų dainas. Bet kada grojama tokiuose mažuose klubuose kaip „Musė“, „Metro“, tos vizualizacijos neįmanoma perteikti. Geriausias mūsų pasirodymas vyko prieš daugiau nei metus festivalyje „Velnių malūnas“. Ten buvo labai geras šou su šviesomis, apranga. TV1 laidoje „New Music“ rodė mūsų ištrauką iš to pasirodymo, nes iš tikrųjų gražiai atrodė.

  Dažna narių kaita 

Jūsų grupėje yra groję nemažai narių. Kas dabar sudaro kolektyvą?

Dabar esame septyni. Tai jau penktoji projekto sudėtis. Labai džiaugiuosi dabartine sudėtimi, nes, manau, susirinko profesionalai. Vienas iš mūsų dabartinių gitaristų, Liubomir Fateev, yra grojęs klaipėdiečių grupėje Perplexx, kuri buvo garsi prieš ketvertą metų, laimėjusi „Naujo kraujo“ konkurse. Jis yra baigęs Kopenhagos universitetą, garso inžinerijos specialybę. Su mumis taip pat groja klavišininkas Edgaras Koldaras, šiuo metu įkūręs grupę Auburn.

Ar jaučiasi, kad E. Koldaras kitos grupės narys, ar jis pilnateisis jūsų projekto dalyvis?

Jis gali kažką siūlyti, bet vis tiek visus sprendimus priimu aš. Tačiau nariai vis daugiau ima teikti pasiūlymus. Su Edgaru man visada patiko dirbti. Kartą mes jį buvome išstūmę iš grupės, kartą jis pats mus paliko.

Tuo metu, kai pavogė mūsų aparatūrą, mane apniuko depresija, nieko nebenorėjome daryti. Vis dėlto kiek pakeitę stilių įrašėme singlą „Phoenix In The Flames“. Jautėsi elektroninės muzikos dominavimas, tačiau netrukus aš vėl atsisukau į roką. Tuo metu mes neberepetavome, Edgaras ėmėsi savarankiškos veiklos, įkūrė Auburn. Nieko prieš tai neturiu. Džiaugiuosi, kad mes vėl grojame kartu, nes jis talentingas klavišininkas.

Kas sudaro grupės branduolį?

Visada buvau aš, Michailas (didžėjus), Diana (vokalistė) ir Stanislav (gitaristas). Pirmasis dėl asmeninių priežasčių laikinai grupę yra palikęs. Dabar ir belikome tik aš ir Stanislav.

O koks tavo pagrindinis gyvas instrumentas?

Esu buvęs gitaristu, dabar esu bosistas, nes ankstesnysis mus paliko sukūręs šeimą.

Labai sunku rasti žmones, kurie prijaučia muzikai ir žiūri į tai vienodai. Aš mečiau darbą, mokslus, visapusiškai atsidaviau muzikai. Lietuvoje žmonės mano, kad galima greitai išpopuliarėti, grojimą laikyti hobiu. Aš muzikos niekada nelaikiau hobiu, tai buvo mano gyvenimo tikslas, todėl visas lėšas tam ir skiriu.

  Įrašinėja pilną debiutinį albumą 

Kaip sekasi albumo įrašymo darbai?

Šiuo metu įrašinėjame pilną albumą su dvylika dainų, kuris taip pat bus išleistas CD pavidalu. Bet nemanau, kad jį išleisime Lietuvoje. Mes nesiorientuojame į Lietuvos rinką.

Dabar mes įrašinėjame albumo centrą – singlą „Still Waiting“. Mes jį turėjome išleisti dar gruodį, tačiau dėl vokalistės atsitraukimo, viską atidėjome. Išleisim gal po mėnesio, po dviejų. Patį albumą vasaros-rudens sandūroje taip pat turėtų palydėti singlas.

Albumą sunku įrašinėti, nes darau jį profesionalų. Tokį, kokį neįsivaizduoju, ar scenoje sugebėsime atlikti, nes partijų be galo daug. Man, mėgstančiam elektroninę ir industrial muziką, sunku ją kurti galvojant apie gyvą atlikimą.

Gal teks kviesti profesionalius gitaristus į pagalbą?

Ne visos partijos sunkios. Aš gitaros niekada nelaikiau elitiniu instrumentu. Aš visada norėjau, kad muziką vestų sintezatorius, vokalas, bosas. Gitara man – foninis instrumentas.

Kokie būsimo albumo akcentai?

Kuriamame albume sunki elektronika. Daug eksperimentų su instrumentais. Įtraukiu ir pučiamuosius, ir smukus. Dabar ypač skiriu dėmesį styginiams instrumentams, pvz. violončelei. Šie instrumentai turi savotiško trapumo, kuo ir noriu, kad albumas pasižymėtų.

Pastaraisiais metais labai išliaupsintos sintezatorius naudojančios grupės…

Aš mokiausi groti gitara, todėl grojimas stygomis man tarsi instinktyvus. Tačiau kai prieš akis turiu fortepijono klavišus, atsiveria platesnis laukams eksperimentams. Nereikia nuolat derinti instrumento. Styginiai instrumentai negali būti suderinti idealiai, jie labai trapūs.

O tu visus tuos netikslumus jauti?

Savo muzikoje – taip. Tiesa, absoliučios klausos aš neturiu. Bet mėgstu disonansinius garsus, tuos, kurie nedera tarpusavyje, pvz. noise stilius.

Kada grojau grupėje Dark Ward, ten visai nebuvo elektronikos, vien gitaros, būgnai. Žinojau, kad bet kas paėmęs tą gitarą, gali taip pat sugroti. Tame nieko įdomaus nėra. Aš ieškojau kažko naujo. Tačiau paklausęs mūsų dainos „Untold“, gali visą gyvenimą ieškoti to electro piano tembro, kurį mes sukūrėme.

O tu skiri tą elektroninę muziką, kuri leidžiama klubuose ir tą, kurią kuriate jūs?

Čia tas pats kai žmogui sakai klausąs hardcore. Vienas supras, kad tai elektronika, kitas – kad tai pankas. Čia terminų problema.

Mūsų grupė stovi tarp roko ir industrialo. Kaip suprantu industrial? Šio stiliaus pradininkai pasakė: „Jeigu pankai moka groti tris akordus ir daro muziką, tai mes net jų nemokėdami kursime“. Tai pramoninė muzika: nueini į fabriką, su diktofonu įrašai garsus, paskui imi juos sempluoti. O kai Marilyn Manson vos keletą garsų išgauna su synth, nemanau, kad tai industrial.

  Buvo Dark Ward skyrybų iniciatorius 

Papasakok apie muzikinę veiklą iki Days Of Eclipse

Su Dark Ward koncertavome ture po Lietuvą, kuriame grojo Bad#Nails ir viena grupė iš Rusijos. Grįžus iš jo, prasidėjo keisti dalykai. Kažkas pradėjo šnekėti apie pinigus ir aš supratau, kad manęs su tais žmonėmis nesieja dvasinis ryšys. Iširome, nes nemačiau toje grupėje savo ateities.

Tu buvai skyrybų iniciatorius?)

Taip. Pusė muzikos, visa lyrika buvo mano. Dėl to jie nebetęsė veiklos. Tai vyko 2007 m. pradžioje. Mane apėmė ilga depresija. Viena vertus norėjosi rašyti tekstus, tačiau tuo pačiu patapau mizantropu. Norėjosi mesti muziką, tačiau supratau, kad be jos, nieko daugiau nenoriu daryti.

Grupės iširimas buvo skaudesnis už nelaimingą pirmąją meilę

Netoli to. Buvau maksimalistas ir maniau, kad mes galime daug pasiekti.

Nesigaili?

Dabar jau nebe. Žiūrėjau filmą „Užtemimo dienos“, kuris mane sukrėtė ir supratau, kad noriu kurti grupę, kurioje nebūtų politikos, socialinių temų. Manau, kad tokios temos trumpalaikės. Dabar aktualu – po metų nebe. Filosofinės temos visada išliks aktualios, nes egzistenciniai klausimai iškyla nuolat. Visi apie tai rašė, tačiau niekas iki galo neatsakė. Yra ir minusas, nes per filosofinius tekstus žmonės mato mano vidų, o už politinių temų galima pasislėpti.

Kuri stebėdamas save, o ne aplinką?

Manau, save. Aš visada norėjau kurti impresionizmą, tačiau išeina ekspresionizmas. Mano dainose vyrauja įvardis „aš“, o ne „mes“, kaip pas daugelį būna.

Nebandai savęs sutapatinti su visuomene?

Aš savęs apskritai nejaučiu kaip visuomenės dalimi. Aš truputį marginalas.

Pastebėjau, kad jūsų gerbėjai labai aktyvūs

Vieni mano pažįstami ateina į koncertus, paklauso, daugiau nebeateina. Kartą į mūsų koncertą atėjo buvęs klasiokas, su kuriuo nebendraudavau. Dabar jis nepraleidžia nė vieno koncerto. Kai iširo Dark Ward, pusė žmonių mane išmetė iš socialinių tinklų. Kada prasidėjo Days Of Eclipse veikla, jie vėl mane pakvietė į draugus. Žmonės žiūri į muziką tarsi į kokį statusą.

Man sunkiai sekasi bendrauti su žmonėmis, nes nemėgstu kalbėti apie butines temas. Aš laikausi Okamo principo, kad mažiau būtų sakoma nereikalingų dalykų.

  Buvo priversti pakeisti vokalistę 

Ką tik išgyvenote permainas dėl vokalistės. Kaip atrinkote naująją?

Buvo labai sunkus smūgis, kai sužinojome, kad Diana (ankstesnioji vokalistė – sharkeen.lt) turi išeiti. Niekada negalėjau net pagalvoti, kad taip įvyks. Bet tai buvo abipusis sprendimas. Manau, kad laukčiau du metus (tiek truktų Dianos reabilitacija – sharkeen.lt), kurčiau albumus, paskui ji sugrįžtų. Bet ji pati žino, kad per tą laiką ji nei dainuoti, nei lavinti balso negalės. Tad kai ji ateitų į studiją, mes nieko profesionaliai neįrašytume. Ji išėjo, kad ir mums būtų lengviau, ir kad jai netektų antrą kartą patirti šoką.

Mes išplatinome skelbimą. Sulaukėme daug kandidatų. Buvo ir kritiškų nuomonių, kad aš neva išvarau muzikantus kas mėnesį.

Ar vyrai nesisiūlė?

Buvo pora vyrų. Tačiau paklausius, supratau, kad neveža.

Aš visada norėjau priklausyti šaltam industrialiniam garsui kaip dainoje „Delirium“. Tai mechaniškas, šaltas ritmas. Prie to aš norėjau pridėti trapumą, žmogišką veidą. Kai dainuoja mergina, manau, tai jaučiasi. Kai dainuoja vaikinas, galvoju wtf…

Net pats to nemokėjai išreikšti?

Aš pirmiausia pats įrašiau vokalą dainai „Adrift“. Paklausiau – nepatiko. Todėl ieškojau merginos.

Tokios permainos grupę stiprina ar žeidžia?

Manau, kad žmonės, kuriems grupė nebuvo pirmoje vietoje, jau išėjo. Aparatūra, kurią pavogė, buvo mano. Aš duodavau žmonėms instrumentus repetuoti. Kada jos nebeliko, žmonės pamažu išėjo į kitus projektus. Dabar liko žmonės, kurie žino, ką ir kaip nori daryti. Todėl manau, kad tai sutvirtino, nes, kaip sakoma, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Kita vertus, kyla mintys, ar Dievas nerodo ženklą, kad tai ne mano vieta, ypač po to, kai pavogiama aparatūra, dingsta pusė grupės, vokalistė.

Esu deterministas ir vis dėlto manau, kad tuo man lemta užsiimti. Niekada sau nesakau, kad kažkas yra neįmanoma.

You could leave a comment if you were logged in.
interviu_su_days_of_eclipse_ikureju_aleksandru/„tikras_menas_turi_gimti_vieno_zmogaus_galvoje.txt · Keista: 2010/03/06 19:27 vartotojo aurelijus
 
Jei nenurodyta kitaip, šio wiki turinys ginamas tokia licencija: CC Attribution-Noncommercial-Share Alike 3.0 Unported
Recent changes RSS feed Donate Powered by PHP Valid XHTML 1.0 Valid CSS Driven by DokuWiki